Įdomūs faktai

Adomas Mickevičius buvo ir rašytojas-fantastas

„Romane „Ateities istorija“ rašytojas, gyvenęs 1798–1855 m., rašė apie tai, kad galima sukurti prietaisus, kurių pagalba sėdint namuose galima klausytis  mieste vykstančio koncerto. Be to, bus sukurti įrenginiai, kurie Žemės gyventojams leis bendrauti su kitų planetų gyventojais.“ 

Šaltinis: „Įdomūs faktai apie žinomus rašytojus“

Antanas Strazdas – linksmų plaučių, tačiau nemėgstamas tarp dvasininkų

1924 m. poetas įsivėlė į bylą su šlėkta, tad vyskupijai pasisekė atsiskaityti su dvasininku, kurio jau seniai nekentė dėl jo priešiškų santykių su savo apylinkės dvarininkais ir aukštesniaisiais dvasininkais. 

Kartą lošdamas su dvarininkais kortomis A. Strazdas susilažino, kad pasakys tokį pamokslą, jog pusė bažnyčios verks, o kita pusė juoksis. A. Strazdas iš vakaro vienoje sakyklos pusėje išpjovė skylę. Sakydamas labai graudų pamokslą apie pasaulio pabaigą, jis pro tą skylę iškišo basą koją ir visaip ją judino. Ta pusė bažnyčios, kuri įsijautusi klausė sukrečiančio pamokslo, verkė, o kita pusė, kuri dėbsojo į basą kunigo koją, leipo juokais.

Kalbama, kad Strazdas buvo tauri asmenybė. O iš tikrųjų? Turima archyvinė medžiaga – sausa, tokia pat miglota, kaip ir poeto biografija. Pailgo stambių bruožų veido, ilgais aukštyn šukuojamais plaukais, aukšto ūgio, tvirtoko sudėjimo, kiek susimetęs į kuprą, nudėvėta, iki pusės blauzdų tesiekiančia sutana, su lazda ir kepure vienoje rankoje ir tabakiaus skepeta kitoje – toks jau senyvo amžiaus poetas atgimė dailininko vaizduotėje.

Dėl nuolatinių nesutarimų su apylinkių bajorija, dėl aukštesniąją dvasininkiją šokiruojančio laisvo gyvenimo būdo Strazdas 1828–1829 m. „dvasinei atgailai“ priverstinai buvo uždarytas į Pažaislio vienuolyną (savotišką kalėjimą nusižengusiems dvasininkams). Į vienuolyną uždarytas metams; jiems praėjus, nesulaukęs, kada bus paleistas, Strazdas iš kalėjimo pabėgo.

Šaltinis: „Strazdas“, Brigita Speičytė 



Antanas Škėma – nepataisomas maištininkas

Maištingas būdas ir nepriklausoma laikysena išryškėjo dar mokantis Kauno „Aušros“ gimnazijoje, kai būsimam rašytojui teko gal pirmą kartą nukentėti dėl savarankiškos nuomonės. Literatūros mokytojas paskyrė namų rašinį pagal Jono Biliūno apsakymą „Be darbo“ tema „Ar gerai padarė Laurynas Dūda pasikoręs?“ Buvo duotas rašinio planas, pagal kurį mokiniai turėjo įrodyti, kaip neteisingai pasielgė Biliūno personažas. Tačiau jaunasis Škėma parašė darbą pagal savo planą, įrodinėdamas, kad Laurynas Dūda pasielgė puikiai. Mokytojas pagyrė originalų darbą, bet už plano nepaisymą parašė „kuolą“. 


Antanas Vienuolis buvo ne dvasininkas, o vaistininkas

„Tėvai skatino Antaną rinktis kunigo kelią, bet jaunuolis nusprendė tapti vaistininku ir 1900 m. išvyko į Maskvą studijuoti farmacijos. Gyveno ir dirbo įvairiuose Rusijos imperijos miestuose – Železnovodske, Tbilisyje, Vladikaukaze.“ 

Šaltinis: „Vienuolis, nelikęs vienišas“, Mantvydas Vitkūnas

Balys Sruoga artimai bičiuliavosi su Vincu Mickevičiumi-Krėve

„Jiedu ilgus metus profesoriavo Kauno universitete, kur V. Mickevičius-Krėvė buvo humanitarinių mokslų fakulteto dekanas, o B. Sruoga skaitė rusų literatūros istoriją ir įvairius teatro dalykus.

Tai buvo keistoka pora – kai jie abu vaikščiodavo Laisvės alėja Kaune, negalima buvo jų nepastebėti: Balys pasižymėjo išskirtiniu aukštu ūgiu, o Vincas – visiškai mažiukas. Petras Cvirka net sukūrė anekdotą apie juos. Eina jiedu gatve ir V. Mickevičius-Krėvė klausia: „Baly! Baly, koks pas tave oras?“ – „Gražus, geras oras. Saulė šviečia, – atsako B. Sruoga .– „O pas mane lyja...“, – skundžiasi V. Krėvė.

Ir šiomis dienomis yra daug literatūros istorijos neišaiškintų B. Sruogos ir V. Mickevičiaus-Krėvės kūrybinio bendradarbiavimo faktų. Literatūrologas Kostas Korsakas (1909-1986) prisiminė, kad prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo paskelbta daug straipsnių M. Kemšio slapyvardžiu. Visi buvo įsitikinę, kad po juo slepiasi V. Mickevičius-Krėvė, ir Krėvė to neneigė. Tačiau ilgainiui kilo įtarimas, kad juos rašė B. Sruoga, o gal kartais ir jie abudu.

Panašių neišaiškintų atvejų, specialiai sukurtų mistifikacijų, kurių didelis meistras ir mėgėjas buvo B. Sruoga, galima atrasti ir daugiau. Tai dar neįmintos lietuvių literatūros istorijos mįslės.“ 


Birutė Pūkelevičiūtė – tarp teatro ir literatūros

Rašytoja, aktorė ir režisierė Birutė Pūkelevičiūtė visą savo gyvenimą blaškėsi tarp teatro ir rašymo. Teatro liga ji užsikrėtė dar vaikystėje, pamačiusi „Spragtuką“. Dar besimokydama Kauno šv. Kazimiero seserų kongregacijos mergaičių gimnazijoje, būsima aktorė slapta – prieš tėvų valią – pradėjo lankyti Dramos studiją. Tokiam Birutės pasirinkimui ypač priešinosi mama, bet galų gale tėvai buvo priversti nusileisti. Į literatūros duris Pūkelevičiūtė pasibeldė 1952-aisiais, būdama 29 metų. Nedideliu 500 egzempliorių tiražu išleista poezijos knygelė „Metūgės“ sukėlė ažiotažą išeivijoje. „Atėjau iš teatro: buvau ne saviškių ratelio „literatė“, bet „arlechina...“ – praėjus keleriems dešimtmečiams po nelabai sėkmingo pirmosios savo eilėraščių knygos „Metūgės“ pasirodymo sakė Pūkelevičiūtė.


Broniaus Radzevičiaus didžioji kūrybos dalis išleista tik po šio išskirtinio talento rašytojo mirties

Rašytojas Bronius Radzevičius (1940-1980) pats išleido vos dvi knygas: novelių rinkinį „Balsai iš tylos“ (1970) ir pirmą romano „Priešaušrio vieškeliai“ dalį (1979) bei paskelbė pluoštą novelių periodinėje spaudoje. Į Rašytojų sąjungą jis buvo priimtas tik 1979 metais, už šį romaną jam buvo įteikta Žemaitės vardo premija. Jo talento pripažinimas vėlavo dėl įvairių aplinkybių, tarp jų – ir dėl rašytojo didelio reiklumo sau pačiam, atsisakymo pataikauti sovietiniam režimui ir vaikytis to laiko literatūrinių madų. 

Tikroji jo kūrybos vertė buvo suvokta tik po jo staigios mirties, kai rašytojas Juozas Aputis sudarė jo publikuotų ir nepublikuotų novelių rinktinę „Link Debesijos“ (1984), o ypač kai jis parengė romano „Priešaušrio vieškeliai“ antrąją dalį (1985), tapusią tikru įvykiu literatūriniame gyvenime. Rengiant šias knygas Juozui Apučiui talkino rašytojo žmona Genė Radzevičienė (jie sukūrė šeimą 1972 metais), kuri pati nemažai jo kūrybos perrašinėdavo spausdinimo mašinėle dar jam gyvam esant, mokėjo įskaityti jo painų raštą. 

G. Radzevičienė iki šiol išlieka uolia jo kūrybinio palikimo puoselėtoja: skelbia savo atsiminimus apie jį, parengia vis naujų užrašuose išlikusių rašytojo tekstų publikacijų. Jos dėka pasirodė rašytojo apysaka „Pumpuras“ ir apsakymų rinktinė knygoje „Žolė po šerkšnu“ (1994), įvairios ištraukos iš jo užrašų knygučių, laiškų ir keli jo eilėraščiai.   


Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų rankraštis atrastas ir išleistas tik po jos mirties

 „Dalios Grinkevičiūtės literatūros centras – tremties tekstai. Pirmasis, neturėjęs pavadinimo, dabar vadinamas Atsiminimais, parašytas apie 1949–1950-uosius metus, kai ji slapta buvo grįžusi į Lietuvą. Rankraštį įdėjo į stiklainį ir pakasė žemėje (rastas 1991 m, restauruotas, saugomas VDK muziejuje; spausdintas žurnale „Metai“ 1996).“

Šaltinis: Viktorija Daujotytė „Kelyje į literatūros lobyną“, Dalia Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ įvadas


Gabrielė Petkevičaitė-Bitė pretendavo tapti pirmąja moterimi prezidente pasaulyje

„1926 m. Bitė kandidatavo į Lietuvos prezidentus (drauge su Felicija Bortkevičiene), kad sudarytų konkurenciją. Tačiau Seimas prezidentu išrinko Kazį Grinių. Tuo veiksmu Bitė norėjo parodyti, kad moterys irgi gali būti aktyvios, kad jų balsas turi būti girdimas sprendžiant visuomenei svarbius dalykus. Tuomet tai buvo labai svarbus žingsnis.“ 

Ievos Simonaitytės vėlyvo ryto ritualai 

„Simonaitytė guldavo antrą valandą nakties, keldavosi – 10 valandą. Iš karto gerdavo stiprią kavą. Prie geros progos užtraukdavo ir dūmą. Iš manęs kartą išprašė cigarečių. Domutė griežtai draudė rūkyti, rašytoja jos vengė.“ 

Šaltinis: „Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“, Domas Kaunas

Jono Aisčio slapyvardis KOSSU gimė iš meilės moterims

„Jonas Aistis buvo populiariausias savo kartos poetas, tuometinis jaunimas mokėjo atmintinai viską, ką jis parašydavo.  Slapyvardžių turėjo keletą, vienas įdomesnių yra KOSSU. Jautrios sielos poetas buvo linkęs įsimylėti, kad savo favoričių nepamirštų, iš jų vardų pirmų raidžių susikūrė slapyvardį, t. y. – Konstancija, Ona, Sara, Sonia ir Uršulė.“

Jonas Avyžius mylimajai pasipiršo 20 puslapių laišku

Iš rašytojo žmonos Irenos Litvinaitės-Avyžienės pasakojimo: „Didelė laimė neprasilenkti, kaip man babūnė Veronika sakydavo, su tau skirtuoju. Mudviem su Jonu teko ilgokai paklaidžioti, kol atradome vienas kitą. Visad klausiausi širdies, o ji, lyg kaprizinga princesė, vis kuždėdavo: „Ne tas, ne tas...“ Mūsų pažinties istorija banali. Žurnalistė (tuomet Irena dirbo „Tiesos“ laikraščio kultūros skyriuje - aut. past.) atėjo pas rašytoją interviu. Nors iš kolegų buvau girdėjusi, kad Avyžius nešnekus, sunku jį prakalbinti, neprisileidžia žurnalistų, kažkaip natūraliai tarp mudviejų užsimezgė nuoširdus pokalbis. Atsirado abipusis supratimas, pasitikėjimo ir simpatijos gija. Mane sužavėjo jo paprastumas, neapsimestinis kuklumas, jokio susireikšminimo. Man visada patiko vyriški vyrai, stiprios asmenybės. O jis vėliau man laiške prisipažino, aš jam buvau seniai „įkritusi į akį“. Netrukus po to interviu buvo Vilniaus dramos teatro gastrolės Maskvoje, kurias buvau komandiruota aprašyti ir kurios prasidėjo spektakliu „Sodybų tuštėjimo metas“. Rašytojas, teatro paprašytas važiuoti į Maskvą, netikėtai atvyko, susirado mane ir nebepaleido mano rankos. Taip susikibę už rankučių ir pravaikščiojome dvi savaites Maskvoje. Paskutinį gastrolių vakarą pakvietė mane į restoraną „Septintasis dangus“, kalbėjo apie savo jausmus, atvėrė savo asmeninio gyvenimo kerteles ir galop jausmingai pasakė: „Būk mano žmona“. Be galo sutrikau, bet tada jam nieko neatsakiau. Svarbiausia - jaučiau dvasinį bendrumą ir simpatiją. Grįžusi į Vilnių, jau iš Prūdiškio kaimo Švenčionių rajone, kurį jis taip labai mėgo, gavau ilgą, net dvidešimties puslapių, pasipiršimo laišką. Jam buvo lengviau savo jausmus dėstyti raštu negu žodžiu...“

Šaltinis: „Didžioji rašytojo Jono Avyžiaus meilė“, Giedrė Milkevičiūtė

Juozas Tumas-Vaižgantas – geraširdis basakojis

„Kartą basas vaikštinėjantis keistuolis sukėlė įtarimą policininkui. Su savimi kunigas neturėjo dokumentų, taigi policininko buvo nuvestas į nuovadą. Tą kartą viršininkui pažinus garsųjį Kauno kunigą, buvo paleistas namo.“ 

„Vaižgantas prisimenamas kaip dosnus, geraširdis žmogus, pasiryžęs padėti kiekvienam. Pasak A. Pakėno, į mokslus jis išleido net 9 savo giminaičius. Be to, į jo namus pasiskolinti pinigų nuolat užsukdavo kauniečiai. Kai Vaižgantas pinigų neturėdavo, tai ant durų palikdavo lapelį su užrašu „pinigų neturiu – pats skolinuosi“. 

Dvi didžiosios Jurgos Ivanauskaitės meilės – katės ir angelai

Pasak rašytojos Jurgos Ivanauskaitės mamos Ingridos Korsakaitės, „katės ir angelai buvo buvo Jurgos didžioji meilė.“ Galbūt todėl 2009 m. Vilniuje esančiame Jurgos skvere Aguonų gatvėje, kurioje gyveno rašytoja, buvo atidengta dekoratyvinė skulptūra „Katinas“ (skulptorė – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Ksenija Jaroševaitė). 

„Katinas yra laisvas, vaikšto pats sau. Jam nenurodysi, kur reikia eiti, ir jam nepasakysi, kad tu dar sustok, tūpk į šitą kampą, ką gali pasakyti šuniukui. Jurga turėjo būtent tą laisvės nuovoką – ji buvo laisva šiame pasaulyje, savo mintyse ir, tuo pačiu, labai atvira“, – skulptūros atidaryme kalbėjo Ivanauskaitės talento gerbėja, LR Seimo pirmininkė Irena Degutienė.

Šaltinis: „J. Ivanauskaitę primins „Katinas“, Mindaugas Jackevičius

Kaip dienos šviesą išvydo Jurgio Kunčino romanas „Tūla“


Pradžioje tai buvo apysaka, kuri vėliau išplėtota iki romano formato. Tuo metu žurnalo „Metai“ vyriausiasis redaktorius J. Aputis paprašė J. Kunčino: „duok ką nors stambesnio į „Metus“, rašytojas ėmė ir spontaniškai per keletą savaičių parašė apysaką „Tūla“, kuri ir buvo išspausdinta šiame žurnale 1992 m. Rašyti ją J. Kunčinui buvo skaudu ir sunku. Tačiau tai – jam brangiausias ir artimiausias kūrinys, kuriame pasakojasi pats apie save – nieko neslėpdamas, negražindamas. Rašytojo žmona Rasa Kunčinienė yra pasakojusi: „Romanas gimė iš Jurgio praeities. Tūla – realus asmuo, keista svajoklė dailininkė. Jiedu buvo pažįstami neilgai. Spntaniškas jaunystės epizodas. Apie tai, kad ji nuskendo ežere, sužinojau pirma. Pasakiau jam. Labai išgyveno, o paskui sėdo rašyti, rašė dieną ir naktį... “


Būtent šią apysakos versiją, kaip sutrumpintą romano variantą, galima paskaityti virtualioje bibliotekoje „Gyvenimo stebėtojo užrašai“. Tai nebloga išeitis abiturientams, nespėjusiems perskaityti viso kūrinio.


Tai buvo išmintingas, talentingas žmogus. Žodžio burtininkas. Energingas, kupinas gyvenimo ir gyvybės.  Žavi jo šypsena, gyva kalba greit užkariaudavo net ir nepataisomų prarūgėlių simpatijas. Turėjo ypatingą humoro jausmą, sugebėjimą regzti, painioti tragikomiškus dalykus, čia pat kurti ironiškus šmaikščius kalambūrus, išradingai pasityčiot, pasišaipyt, kai reikia, ir tuoj pat nuramint: „Nepyk nepyk jau...“ Mokėjo talentingai laviruot, vinguriuot ir talentingai išsisukinėt... Šitas artistiškumas jam labai padėdavo. Jis mokėjo tokiu būti, o taip pat būti ir labai emocionalus, dažnai įsimylintis. Gerbėjos jam rašė daugybę laiškų! Bet tai buvo tik menka dalelė jo metodiško gyvenimo, toks atsipūtimas į šalį...


Tačiau J. Kunčinas galėjo būti ir kitoks. Kažkada netgi lenkėsi tokiai taisyklei - „sveikame kūne – sveika siela“, mėgo irkluoti, plaukti, keliauti, turėjo trečiąjį stalo teniso atskyrį. Su draugais ir į kalnus kopė ir kas vasarą upėmis plaustais plaukė... 


Dar kitaip rašytojas galėjo atsiskleisti savo ypatingos ramybės oazėje – namuose. Jis nebuvo linkęs meistrauti, tačiau pirmąjį remontą savo namuose darė pats. Daužė tinką, klijavo tapetus, dažė. Jam nereikėjo jokių draugų ar giminių susibūrimų. Jei jis tyli, nekrebžda už sienos, vadinasi rašo, galvoja.  Jo darbo stalčiai – kaip vaistinėj: dėžutė sąvaržėlėms, trintukai, pieštukai, visi padrožti, paruošti darbui (šiuo metu pieštukinė oriai ilsisi Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje jo atminimui įkurtame kambaryje). Jis negalėdavo dirbti chaose: tyla namuose, tyla už lango, todėl taip mėgdavo dirbti naktį. Galiausiai atėjo toks metas, kai J. Kunčinas galėjo prisipažinti: „jaučiuosi beveik laimingas“ ir niekada nesakė: „esu labai laimingas“. Tas amžinas nerimas, amžinas tobulumo ieškojimas...


Šaltinis: Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos vyr. bibliografė Ilona Krupavičienė


***


Alytaus miesto viešoji biblioteka su Jurgio Kunčino ženklu


Jurgis Kunčinas, žiemišką Dzūkijos dangų pavadinęs „visur vienodai šėmu“, o Alytaus miestelį – „Twin Peaksu“, savo pirmojo apsilankymo naujoje, nepriklausomybės metais įkurtoje Alytaus miesto viešojoje bibliotekoje priešistorę yra nupasakojęs taip:


„Sudvajų gatvėje yra ir biblioteka – nauja, nelabai erdvi, mielai lankoma ir patogi žmonėms. Paskambino jos vedėja Giedrė Bulgakovienė ir pasiūlė:

– Atvažiuok eilių paskaityti ir atsivežk Jonynuką, juk jis irgi iš Alytaus! Na, ne jis, jo tėvas. Tai kaip?

– Gerai, – atsakiau. Jonynuką atsivešiu. Gal ir Erlicką dar pasiimt?

Ragelyje pasigirdo džiugus pagyvėjimas – taip, taip, taip! <…>

Deja, Juozas nesiryžo vykti į niekad nematytą Alytų. Buvo jau besutinkąs, bet paskutinę akimirką pasakė:

– Kažkas turi ir Vilniuje budėti!

Tokiems žodžiams nepasipriešinsi. Ne, tai ne.“


Toks tekstas „7 meno dienose“ pasirodė 1993 metų lapkritį. Tais pačiais metais, kiek anksčiau, buvo įkurta Alytaus miesto viešoji biblioteka, o susitikimas su Jurgiu Kunčinu ir  Antanu  A. Jonynu buvo dar tik trečias kultūrinis įvykis naujoje bibliotekoje. Minėtame straipsnyje Jurgis Kunčinas taikliai nupasakojo ir renginio Alytaus bibliotekoje, ir „pasivaikščiojimo su Antanu A. J. po miestelio širdį“ esmines įspūdžių nuotrupas. Po ko išdėstė trumpą reziumė:


„O aš mintimis dar kartą sugrįžau į biblioteką Sudvajų gatvėje – gerai, kad ji veikia! Kad jos šeimininkės turi ūpo burti žmones. <...> O pats miestas neina nei pirmyn, nei atgal. <...> Gerai, Juozai, kad nevažiavai! Bet ir Twin Peakse turi kažkas budėti?!“


Jurgiui Kunčinui į akis krito tuometis raudonplytis bibliotekos fasadas, tad čia pat jo mintyse susiraitė ir bibliotekai ilgam prilipo „Raudondvario“ pavadinimas. Tiesa, nuo to laiko daug vandens nutekėjo ir tame pastate šiuo metu telikęs Vaikų ir Jaunimo literatūros skyrius. O Jurgis Kunčinas, kol gyvas, pasak Giedrės Bulgakovienės, „visad buvo geležinis bibliotekos draugas“. 


Jurgis Kunčinas – Alytuje gimęs, augęs ir pradėjęs savo kūrybinį kelią poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Skvarbia kūrėjo akimi rašytojas nuolat sekė savo gimtojo miestelio skaudulius ir juos aprašydavo su jam būdingu grameliu ironijos. Visą gyvenimą nuoširdžiai mylėjęs Alytų, parašė knygų, kurių pagrindinė tema – jo gimtasis miestas (apybraižų rinkinį „Vainikas soscinei“, apysakų rinkinį „Baltųjų sūrių naktis“ ir kt.). Tačiau likimas sudėliojo taip, kad Alytuje neliko namų – vietos, kurioje būtų galima įamžinti jo atminimą. Tokia vieta tapo viešoji biblioteka. 2004-aisiais, praėjus vienuolikai metų po rašytojo pirmojo apsilankymo ir dviem metams po jo mirties, Alytaus miesto viešajai bibliotekai oficialiai suteiktas Jurgio Kunčino vardas. Deja, šiai charizmatiškai asmenybei to sužinoti neteko.


Prabėgus dar dešimčiai metų, 2014-aisiais, į biblioteką buvo pervežta daugiau nei toną sverianti autentiška rašytojo vilnietiškų namų sienos dalis, papuošta autoriniu koliažu. Jurgio Kunčino našlė Rasa paskyrė šią dovaną vyro gimtinei – bibliotekos erdvėse įkurdintam jo memorialiniam kambariui. Šiame muziejėlyje slypi rašytojo asmeniniai daiktai ir daugybė dalykų, atskleidžiančių lankytojus masinančias paslaptis. Čia saugomuose autentiškuose rankraščiuose galima atrasti giliamintiškų J. Kunčino įžvalgų, kurios, perskrodusios laiko tėkmę ir įgavusios kitą potekstę, yra aktualios kaip tik šiandien:


Kavinės tuščios, ir tyla

Nukrinta nuo tuščios krantinės.

Tarsi užnuodyta migla

Ant miesto gula karantinas.


(Ištrauka iš J. Kunčino eilėraščio „Karantinas“, kurio rankraštis saugomas jo vardo viešojoje bibliotekoje, Alytuje)




Jurgis Savickis – didysis Europietis

„Pasak jį pažinojusiųjų, Jurgis Savickis buvo nepastovaus charakterio ir nepraktiškas žmogus: mėgo keliones, judėjimą, elgdavosi impulsyviai, netaupydamas ir per daug nesvarstydamas. Mėgdavo pirkti viską, kas jam patikdavo, bet prie turto neprisirišdavo, mėgo prabangą ir nemokėjo tvarkyti finansų. Apie savo, kaip diplomato, gyvenimą jis pats ironiškai rašė: „Jokia vyriausybė, būdama geranoriškiausia, neužteks man pinigų.“


Vertinant netikėtų, naujų atradimų lietuvių literatūroje požiūriu, galima būtų vadinti Jurgį Savickį avangardizmo atstovu, tačiau daugelis jo kūrybą tyrinėjusių literatūrologų pritaria, kad šio rašytojo, visada vengusio bet kokių sambūrių, organizacijų ir draugijų, kūrybą sunku įsprausti į kurio nors „-izmo“ rėmus. Kaip rašė Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Jurgis Savickis ligi šiai dienai pasiliko už akademinės ribos, nes neįsirašė į esamos tvarkos pranašų skaičių ir nei savo epochos, nei savo prigimties neišdavė. Nepavirto Savickis nė tuo, ką mes vadiname klasiku. Jis kaip buvo, taip ir pasiliko iš esmės antiklasiškas, laisvas ir neštampuotas.“ Jis liko mįsle, paslaptimi, nes „žodžiais sako viena, o pro eilutes trykšta visai kas kita“ (Balys Sruoga). Iš pirmo žvilgsnio – paviršutiniškas, labiau pasigilinus – daugiaplanis ir kiekvieno savaip traktuojamas, nelengvai suprantamas ir daug kam nepriimtinas. Pasak to paties A. Nykos-Niliūno, šis „amžinas emigrantas“, „artistas be publikos“ „lietuvių literatūroje visą gyvenimą pasiliks savotiškas prašalaitis, dailiai susišukavęs ir išsikvėpinęs ponas įtaringai stebinčių kaimiečių tarpe“.



Kazys Binkis – „vakarėlių siela“ 

„K. Binkiui organiškai svetimas individualizmas. Jis visados tarp žmonių, visados gyvenimo triukšme ir maišatyje, visados gyvoji kiekvienos draugijos siela. Čia jis meta anekdotą, čia improvizuoja šmaikštų ketureilį, čia užtraukia рарilietišką dainušką, čia smagia replika „pribaigia“ oponentą. Kaimo bernų būry jis plėšia skardžiabalses biržietiškas dainas. Su kiekvienu, jaunu ar senu, inteligentu ar beraščiu, jis lengvai randa bendrą šneką. Prisirišimu prie žmonių, mokėjimu kiekvieną suprasti, atjausti ir  pralinksminti, atlapaširdišku draugiškumu, patrakėlišku linksmumu ir šelmystėmis (už jodinėjimą atbulomis, užkištus dūmtraukius, ant daržines užkeltas akėčias jį piemenystės metais praminė šalbieriumi).“ 



Kazys Boruta – spalvinga asmenybė, nesitaikstanti su totalitarinių režimų reikalavimais

Už tai kiekvienos valdžios buvo kalinamas ir persekiojamas.

Ankstyvoje jaunystėje tapęs nelegalios socialistų revoliucionierių maksimalistų (eserų) sąjungos nariu, Boruta ne sykį nukentėjo dėl savo ideologinių nuostatų: 1924 m. pašalintas iš mokytojų seminarijos, 1925 m. – iš Lietuvos (dabartinio Vytauto Didžiojo) universiteto, ne kartą buvo suimtas, kalėjo, dėl politinių įsitikinimų tarpukariu buvo priverstas emigruoti iš Lietuvos, čia uždraustos platinti jo knygas.

Išgelbėjo nuo sunaikinimo Adomo Mickevičiaus rankraščius, padėjo gelbėti žydus.
 
Pasirašinėjo: A. Vandra, Antanas Avižienius, Anupras Paketuris, E. Erika, E. Linonis, El. Vėtra, K. A. Apuokas, K. Aruta, K. Linonis, L. Vailila, Petras Povilionis, V. Vaja, V. Vandra, Vincas Dovinė ir kt.


Kristijono Donelaičio hobis – sodininkystė

„Iš minėtos L. Rėzos pratarmės „Metams“ sužinome, kad laisvalaikį, malonų poilsį K. Donelaičiui teikė sodas, „kurį prisodino rinktinių vaismedžių“. Ir senas būdamas mėgo sode skiepyti, sodinti. L. Rėza cituoja mums nežinomą K. Donelaičio laišką, kuriame jis lotyniškai rašė, kad „reikia palikti ką nors ainiams“.“ 


***

Donelaičio į šalį nenustumkime

Esė

Išgirdę Kristijono Donelaičio pavardę ją iš karto susiejame su žinomiausiu autoriaus kūriniu – poema „Metai“. Net jei nesame jos vartę, skaitę ar matę bibliotekoje – girdėjome tai tikrai. Tačiau nei koks Donelaitis buvo kaip žmogus, asmenybė, nei kokią įtaką padarė jo kūrinys tuometinei XVIIIa. visuomenei mes neįsigiliname. Tiesą sakant, turbūt iš viso dažnas nenorime girdėti nei apie būrus, nei apie dvarus, nei apie beatkopiančią saulelę. Kai kuriomis minutėmis tokiems žmonėms priskirčiau ir save: „Na, ir kiek gi galima apie tą Donelaitį klausytis?“ Atrodo, gyveni sau ramiai –pirma gimnazijos klasė, antra... Ir štai prieš tavo akis jau trečioji gimnazijos klasė kartu su savo šekspyrais, gėtėmis ir donelaičiais. Juk aš ne viena bent kartą esu taip pagalvojusi, tiesa? Tačiau po kurio laiko susimąstau, koks pasaulis būtų, jei šie minėti žymūs rašytojai nebūtų išleidę savo knygų? Kokia Lietuva būtų be K. Donelaičio „Metų“? Kokia būčiau aš pati..? Ar „glūpesnė“, kaip pasakytų pats „Metų“ autorius, ar protingesnė, nuspręsti sunku, tačiau faktas tas, kad būtų labai nuostolinga gyventi nepažinus šio kūrinio ir paties rašytojo biografijos, nesimokyti mokykloje, turinčioje tokį „šustrą“ vardą – Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazija (vienintelė Lietuvoje – derėtų pridurti). Minėti faktai jau savaime yra netgi prestižas ne vien tik mokymo įstaigai, bet ir patiems mokiniams. Tačiau didesnė esmė čia ne mokyklos vardas, o kaip jis buvo suteiktas.  

Taigi 1960 m., kai mano seneliai dar tik į pradinę mokyklą ėjo, o vaikai buvo kur kas labiau susidomėję realiu, o ne ekranuose egzistuojančiu pasauliu, į Tolminkiemį, žinomą kaip K. Donelaičio parapiją, talkininkauti nuvyko grupelė kybartiečių mokytojų. Jie tvarkė aplinką, inicijavo Tolminkiemio bažnyčios rekonstrukciją, netgi pastatė paminklą(medinę knygą) šiam žymiam rašytojui. Ir patikėsit tuo ar ne, šie faktai  po ketverių metų padėjo pelnyti Kybartų vidurinei mokyklai Kristijono Donelaičio vardą. Na, karma užtikrintai suveikė (iš gerosios pusės, žinoma). Pabandykit ir jūs kelis metus kur nors lapus pagrėbti, gal irgi per televizorių parodys. Visgi šiuo pasakojimu noriu pridurti, kad ne be reikalo visi sukruto lankyti ir tvarkyti rašytojo palikimo. Ponas Kristijonas, matote, nebuvo nuobodus žmogus. Savo gyvenimą pradėjęs gabių meistrų šeimoje jis nusprendė neužsibūti gimtuose Lazdynėliuose ir pradėjo siekti daugiau. Pabaigęs Karaliaučiaus keturklasę mokyklą jis įstojo į Karaliaučiaus universitetą, praktiškai vienu metu su Imanueliu Kantu (įspūdinga, žinau) pradėjo teologijos mokslus, po kurių sekė kunigo „karjera“, jei taip galima šį darbą pavadinti. Baigęs studijas ir atidirbęs kantoriumi, 1743 m. Donelaitis pagaliau atvyksta į Tolminkiemio parapiją. Darbų čia  daugiau nei reikia, tačiau jaunam, ambicingam žmogui tai – vieni juokai. Pirmiausia jis išsireikalauja dviejų mišių per dieną, iš kurių vienos – lietuvių kalba, paskui restauruoja kleboniją, perstato bažnyčią į mūrinę ir turbūt nepatikėsit – iš savo santaupų ir žmonių aukų pastato našlių namus (kaip žinia, tais laikais išėjusių į dausas dvasininkų žmonas nelabai kas dievagojosi priglausti). Va, čia tai vyras – nusprendėme visos merginos lietuvių kalbos pamokoje. O kur dar idėjos dėl alaus bravoro parapijoje... Matote – visai linksmas tas vyrukas buvo. Ir lyg darbų Tolminkiemyje nebūtų gana, K. Donelaitis iš to „neturėjimo ką veikti“ pradėjo rašinėti pasakėčias. Et, kur čia apsistosi ties trumpais tekstais, reikia Lietuvai ko nors įspūdingo. Tai kodėl gi nepanaudojus antikinio hegzametro? Na, idėja turbūt buvo nebloga, nes štai taip ir gimė mūsų pamėgtieji „Metai“, o kartu su jais ir tolimesnė lietuvių literatūros istorija. 

Taigi, K. Donelaitis, dabartinio jaunimo nustumtas į šalį, savo pastoriaus pamokslus sutalpino į keturis metų laikus su kasdieniais paprastais pavyzdžiais, kad kiekvienam būrui būtų aišku. „Na, būrams gal ir buvo aišku, tačiau mums jau ir vertėjo reikia“,– tikriausiai mąstote ne vienas. Tačiau pagalvokite – augdami ir tobulėdami mes kasdien išmokstame naujų žodžių. Galbūt tai sudėtingesni terminai, o gal – šiuolaikiniai naujadarai. Tai kodėl į tą sąrašą negalime įtraukti XVIII a. Lietuvos autentiškumo pavyzdžių? Įsigilinę į kūrinyje  pateikiamus buitinius dalykus bei alegorijas apie gamtą, paukščių gyvenimą galime suprasti ir išmokti nemažai dalykų. „Pavasario linksmybių“ pradžioje autorius, pasitelkdamas gandrų įvaizdį moko šeimas taikiai sugyventi, erelio žodžiais kuria tikrąjį lyderio portretą – gal ir valdingą, tačiau besirūpinantį žmonių (ar paukščių?) gerove. „Vasaros darbuose“ sugeba įžvelgti džiaugsmą net ir „mėšlo kuopime“. O kur dar tie vaizdingieji jaunimo pamėgti žodžiai – šūdvabalis, kakalis, snarglius. Ar ne tokio pozityvumo reikia šiam pilkam pasauly šiandien? Na, ir kas, kad skaitydama šį kūrinį baigiu liežuvį nusilaužti ir verčiu kas antrą žodį. Tokių vaizdų iš XVIII a. jokiam kitam lietuviškam kūriny nei su žiburiu nerasi. Taigi, išgyvenusi viduje didžiausią konfliktą dėl to, ar reikia Donelaičio, ar ne, einu gilintis į tuometinį būrų gyvenimą, kuris bent sekundei atitraukia nuo klišinių turkų serialų ir perleidžiu dilemą: ar bambėsite dėl „Metų“, ar dėkosit Dievui – Jums spręsti. 


Gabija Guntoriūtė, Vilkaviškio r. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos III klasės mokinė


***


Gerumas

„Kiekvienam daryti gera

Savo darbu ir žodžiu,

Visad elgtis taip, kaip dera,

Ir teisingas būt geidžiu“ (K. Donelaitis)

           Ar lengva visada daryti tik gera? Manau, ne. Be abejo, didžiulė dorybė mylėti žmones, linkėti jiems gero, tačiau vartotojiškos visuomenės poreikiai dabar kiti. Ji kaip siurbėlė – traukia į save geriausius tavo syvus, manipuliuoja tavo silpnybėmis.

           Ar lengva visada būti teisingam?  Vėlgi ne. Paprastas atsakymas – kartais nutylime tiesą, kad išsaugotume dvasinę ramybę.

            O Kristijonas buvo toks – geras ir teisingas. Kaip Antikos mito Prometėjas. Kaip vaistas nuo nežinios, nuo būriško gyvenimo beprasmybės.



Praeities dovanos

Manau, kad žmonijai padovanotos prasmingiausios vertybės yra SĄŽINĖ ir TIKĖJIMAS.

Sąžinė -  tai dovana, nors ne visi ją mokame branginti, suprasti. Tikėjimas – mums jo maža, kai aplinkui tiek melo brukama. Tad kokia gi gyvenimo prasmė, kodėl taip bejėgiškai semiamės gyvybės knygose, pamoksluose ar muzikoje? Gal tikimės atrasti kažką daugiau nei kadais prieš mus buvę autoritetai? Tikriausiai... Tačiau vis dar gera žinoti, jog daugelis žmonių girdi iš Tolminkiemio klebonijos sklindančią fortepijono muziką, kuri vis glaudžiasi prie mūsų tarsi skaudūs, gerai suprantami žinomo žmogaus alsavimai iš praeities. Juk ne veltui tiek daug mums buvo palikta žodžių, raštų, paaukota bemiegių naktų... Visa tai tam, kad mes tikėtume, išgirstume ir visada atmintume tuometinę Tolminkiemio parapiją – tą nedidelį dabarties kaimelį, kuris taip toli, bet yra kur kas arčiau – mumyse.

Belieka TIKĖTI, kad jis išliks.



Laikas

      Sekundes keičia minutės, minutes – valandos, kurias papildo draugų buvimas šalia. Valandas keičia dienos, dienas keičia savaitės,... Taip gera laiko prieglobstyje atrasti kažką naujo. Pavasario linksmybės, vasaros darbai, rudenio gėrybės, žiemos rūpesčiai. Atrodo, ką tik išsprogo pumpurai, o vėl juos pakando šalna.

      „Kaip jūsų lakštingala dainavo šįmet? Kaip mūsų dainavo, jau andai tau rašiau. Aš ją tikt vienąsyk girdėjau krūmuose besilinksminant“, – lietuviškame laiške J. G. Jordanui rašė K. Donelaitis. Jis sekė kiekvieną gamtos judesį, jos virptelėjimą. Kitaip nebūtų atsiradę „Metai“ –  gyvybės pulsavimas,  jaučiamas ritmas į ritmą su žmogumi.

      Prabėgo Metai – prasidėjo kiti. Toks jau tas GYVENIMO RATAS.



Gyvybė

      Žmogaus gimimas – besąlyiškai nikalus reiškinys.

Kaip gi kitaip – juk Jis gamtos dalis. Tačiau gyvybės gija tęsiasi tolyn: gyvas pasakojimas, gyvi namai. Namai. Kada juose atsiranda gyvybė? Kai jie traukia kitus, kai jų šeimininkas – gyvasis energijos šaltinis. 

      O  Kristijono namai traukė žmones. Klebonija pulsavo lietuvybės ir kultūros versmėmis – literatūros, muzikos, tautosakos lobius dažniausiai atversdavo pats šeimininkas. Dainuodavo ir muzikuodavo gėrėdamasis ne mažiau negu jo svečiai. Nadruvos krašto gamtos grožybėmis.

      Namai turi neprarasti gyvybės. Kitaip jų siela mirs.



Atmintis

      Romantikai labai daug kalba apie mitus, bet mes jais netikime. Malonu klausytis jų sekamos pasakos, bet dažnam praeitis – ir lieka tik pasaka. Pavyzdžiui, kad ir menamos istorijos apie tautos milžinus.

      Man patinka naujoji karta – mitų griovėjai, realistai. Svarbiausias jų argumentas – FAKTAS.

      Aš irgi noriu mąstyti faktais. Faktas, kad prieš tris šimtus šešis metus gimė Kristijonas. Faktas, kad jo vardu pavadinta gimnazija, kurioje aš mokausi. Faktas, kad jo pamokymai ir šiandien aktualūs  (ypač aktualūs) mūsų vertybes prarandančiai visuomenei...

      Gal kas išdrįs paneigti šiuos faktus? Tada jis paneigs ir FAKTĄ, kad yra žmogus.


Miniatiūrų autorė Meda Mikalainytė, Vilkaviškio r. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos mokinė


Liūnė Sutema yra išdaužusi mokyklos langą

Vieną kartą buvau paskirta budėti klasėje per pertrauką, privalėjau nieko neįleisti. Atsirado nepaklusnus jaunuolis, kuris įsibrovė neva kažką pasiimti, ir nepakluso mano reikalavimui tučtuojau išeiti. Aš užpykau, pagriebiau nuo suolo rašalinę ir paleidau. O dangau, tiesiai į langą! Stiklas išbyrėjo. Direktorius Juozas Paukštelis, pasikvietęs į savo kabinetą, barėsi. Kaip dabar prisimenu, stoviu nuleidus galvą, o jis sako: „Tavo brolis poetas, eilėraščius rašo, na, o kas gi iš tavęs bus?“ 

Šaltinis: „Liūnė Sutema: gyvenimo ir kūrybos keliais“, Virginija Paplauskienė

Nijolė Miliauskaitė pasižymėjo nežemiška kantrybe

 „Kai [dėl ligos] pasidarė sunku važinėti, gulėjo savo kambaryje Druskininkuose. <...> Beveik nevaldydama kairės rankos, ji dešine perrašė paskutinę [mylimojo, poeto] V. Bložės knygą. Tai, kas šalia, jai buvo svarbu ir miela.“ 


Paulius Širvys – pats sau odontolgas

„Rodos, septyniasdešimtųjų viduryje pasklido gandas, kad Paulius Širvys replėmis išsitraukė skaudamus dantis. Taip ir buvo, ir paaiškino: neturįs laiko lakstyti po visokius daktarus, nes reikią rašyti, nors ne kažin ką tada ir berašė. Pasirodė, negalėjo eiti „stačias“: reikėjo „registruotis“, sakytis, kas esi, ko nori, išklausyti, kaip reikia save prižiūrėti... Dėl to šis atsitikimas pradėjo atrodyti toks „širviškas“, poetiškai graudus, kad iš karto neteko šiurpaus tikrumo. Todėl ir drįstu jį „paskleisti“. Jis galėjo kęsti stiprų skausmą, šaltį, o vėliau – „šaltą mirtį“ jam žadančią ligą. Atsiminimuose bus papasakota, kaip draugai „griežtai“ versdavo pasirūpinti nors kiek savo sveikata, rūbu, buitim, kaip jis dėl to graudžiai gūždavosi, slapstydavosi ar grūmodavo, kad jį „varžo“ ar net „persekioja“.“ 


XX a. pr. „influenceris“

Povilas Višinskis bendravo su kitais žinomais to meto lietuvių rašytojais, kuriuos įkvėpė daugiau rašyti.

„Nors visai jaunas, P. Višinskis pasižymėjo didele įtaigos galia. Tarsi mitinis Pigmalionas jis lipdė kūrėjas. Sakytum, lyg būtų jautęs moteriškos kūrybos stygių ir vykdęs misiją atvesti talentingas moteris į veik išskirtinai vyrų literatūros areną. P. Višinskis taip pat įkvėpdavo kūrėjoms ryžto, kai šios nustodavo pasitikėti savo kūrybinėmis galiomis. Ne tik Šatrijos Ragana, bet ir Žemaitė šio vyro dėka paėmė į rankas plunksną.“ 


„P. Višinskis susidraugavo su Jonu Biliūnu, nors jų pažiūros skyrėsi. Tai buvo artimos sielos, abudu buvo poetai savo sieloje, giliai jaučią žmones, mylį dailę ir linkę pasvajoti. P. Višinskio skatinamas Biliūnas pradėjo daugiau rašyti beletristikos.“ 


„Būdama 17 metų Marija (Ivanauskaitė, aka Lazdynų Pelėda) eilėraščius pradėjo kurti lenkiškai. Lietuvių spaudai paskatino rašyti sesuo ir Povilas Višinskis.“ 


„Povilo Višinskio pastangomis 1898 m. prasidėjo kūrybinė [Gabrielės Petkevičaitės-Bitės] draugystė su Žemaite, vėliau peraugusi į asmeninę. Slapyvardžiu „Dvi Moteri“ Žemaitė ir Gabrielė Petkevičaitė rašė pjeses ir komedijas: „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“, „Parduotoji laimė“, „Litvomanai“.“ 


Ričardas Gavelis – „tiksliukas“ ir mokyklos aktyvistas

„Mokykloje Ričardui turėjo įtakos tėvų specialybės (fizika ir matematika), todėl šiais mokslais jis labiausiai domėjosi. Skaitė  apie tiksliųjų mokslų laimėjimus, dalyvavo fizikos būrelio veikloje, dalyvavo mokyklinėse ir respublikinėse jaunųjų fizikų olimpiadose, jose pelnė Švietimo ministerijos garbės raštų. Jam buvo suteiktas respublikinės jaunųjų fizikų olimpiados laureato vardas, laimėta respublikinė taurė, skirta geriausiam Lietuvos jaunajam fizikui. <...> Kartu su vidurine Ričardas baigė ir muzikos mokyklą (akoredeono klasę), sportavo, turėjo pirmąjį krepšinio, trečiąjį lengvosios atletikos ir trečiąjį rankinio atskyrius, šoko pramoginius šokius.“

Šaltinis: mamos Vandos Gavelienės prisiminimai knygoje „Bliuzas Ričardui Gaveliui“


Romualdas Granauskas – nepažangus jaunuolis, tapęs mokytoju

„1956-ųjų pavasarį jis buvo išmestas iš Mažeikių vidurinės mokyklos 10 klasės už dalyvavimą moksleivių muštynėse miesto parke. <...> 1957-ųjų pavasarį atestatas gautas, tačiau elgesio pažymys – 3, o tai prilygo „vilko bilietui“, nes atimta galimybė stoti į aukštąją mokyklą. <...> Rašytojas dirbo Mosėdžio vidurinėje mokykloje, dėstė fiziką ir matematiką. <...> įstojo į radioelektronikos specialybę Kauno politechnikos institute. Mokėsi vieną semestrą, tačiau reikėjo padėti šeimai, todėl perstojo į neakivaizdinį, bet ir tai pasirodė per sudėtinga, gyvenant Mosėdyje, dirbant mokykloje. Aukštieji mokslai taip ir liko nebaigti, tačiau rašytojas dėl to nesielvartauja, gal net šiek tiek didžiuojasi (mat nereikėjo kalti marksizmų-leninizmų...). Minėtose nuotrupose S. Geda pastebi: „Savamokslis, tačiau mokytesnis už mokytus“ 


Rimtas ne pagal amžių 

Veisiejų vidurinės mokyklos mokytojai S. Gedą prisimena kaip labai gabų, rimtą ne pagal amžių berniuką, nekentusį melo, labai gerbusį mokytojus, turėjusį itin didelį autoritetą tarp klasės draugų. „Klasėje visi mokiniai jo klausydavo, kai jis juos lyg koks būras Krizas mokė gyventi, auklėjo. Tylėdavo, apie kokį kerštą nebuvo net minties. Matyt, neprotestuodavo todėl, kad Sigitas sakydavo teisybę, nuoširdžiai norėjo jiems padėti“, – prisimena S. Gedos klasės auklėtoja Marytė Miliauskaitė. 


Sigitas Geda buvo siūlytas Nobelio premijai

Arvydas Šliogeris: Sigitas priklauso ne šitai epochai. S.Gedos vieta greta Alberto Camus arba Williamo Faulknerio. Jis priklauso anai kartai, ir akivaizdu, kad ne tik atitinka dabartinio Nobelio premijos laureato lygį, bet gerokai jį pranoksta. Po šeštojo dešimtmečio Vakarų kultūroje vyksta tikras dekadansas. Poeziją galutinai išstumia eiliuota publicistika su nemaloniu nereikalingumo prieskoniu.



Šatrijos Ragana buvo įsipainiojusi į meilės trikampį

Povilas Višinskis buvo įsimylėjęs Šatrijos Raganą. „Taip, žavi, temperamentinga mergina mokėjo dosniai apdovanoti švelniu, draugišku bendravimu ir taip galbūt netyčia klaidino karštos natūros jaunuolį. „Brolelis“ veikiausiai norėjo užimti kitą vietą merginos širdyje, bet nebuvo lemta. Povilas dėl to kentėjo, dažnai pasielgdavo impulsyviai, lyg įsižeidęs, kartais net kerštaudavo. Kurį laiką jis puoselėjo slaptas viltis, kol kartą įsitikino, kad Marija tylomis dega jausmu kitam žmogui. Į akį jai buvo kritęs Kazimieras Bukantas – šeimos, su kuria Pečkauskai jau senokai bičiuliavosi, sūnus. Atrodo, kad ir Kazimieras, ir Marija jautė vienas kitam šiltus jausmus, juos siejo tikėjimas ir aistra muzikai, bet Kazimieras buvo įšventintas į kunigus. Fortepijonu Marija dažnai skambindavo F. Chopino, F. Liszto ar E. Griego kūrinius, o Kazimieras jų klausydavosi. Deja, merginos tėvas, pabūgęs apkalbų, uždraudė kunigui kelti koją į jų namus. Marijai ši artimos sielos netektis prilygo tragedijai, bet kartu tapo didžiausiu postūmiu perkelti vidinę ugnį į veiklą ir kūrybą. Išoriškai jausmą Marija užgniaužė, tačiau nusivylimą ir liūdesį buvo galima iššifruoti jos kūryboje – itin autobiografinėje ir lyriškoje. Vienas pirmųjų Marijos kūrinių lyrinė novelė „Dėl ko tavęs čia nėra“, manoma, inspiruota liūdesio ir ilgesio, kylančio būnant toli nuo mylimojo.“ 


Vincas Kudirka ne iškart mielai mokėsi lietuvių kalbos

„Veikiamas lenkų klasikinės literatūros (A. Mickevičiaus, J. I. Kraševskio, V. Sirokomlės, I. Krasickio, J. Slovackio, M. Konopnickos) pradėjo rašyti eilėraščius lenkiškai, baigiamosiose gimnazijos klasėse leido satyrinį laikraštėlį Kłamstwo (Melagystė).“

Vincas Kudirka, „Iš mano atsiminimų keletas žodelių, kuriuos, kaipo liudijimą padėkavojimo, iš tikros širdies mūsų vyrui J. Basanavičiui, pirmamjam redaktoriui „Aušros“, aukauju“: „Buvau jau 5 kliasoje. Sykį ant lekcijos* lietuviškos kalbos (lankydavau tas lekcijas kaip ir kiti – net patys lenkai – tik dėl to, idant turėčiau tiesą** ant lietuvių stipendijos universitete) ateina Basanavičius, jau tada studentas Maskvos universiteto. Įėjęs pasisveikino su mokintoju ir prakalbėjo į mus lietuviškai. Parodė gražumą lietuviškos kalbos ir atkartojo keletą vietų iš eilių, kur lietuviška kalba tiesiog perima gamtos skambėjimus, paukščių balsus: Ieva, Ieva, neganyk po pievą... arba Jurgut, kinkyk, paplak, nuvažiuok... Atkartojo ir daugiaus vietų, tik visų nepamenu. „Komedyant!“*** – pamislijau sau lenkiškai ir apkaitęs nusikreipiau į šalį ir ėmiau sau skaityti visai ką kitą... “

„Pradėjus eiti Aušrai, Kudirka joje paskelbė savo pirmąją lietuvišką publikaciją – eiliuotą vertimą „Kodėl žydai nevalgo kiaulienos“ (1885, Nr. 6) ir atsisakė lenkiškosios kultūrinės orientacijos. Kudirkos „atsivertimas“ su Aušra rankoje, vėliau aprašytas jo paties (Varpas, 1893, Nr. 3), yra tapęs lietuvių tautinio sąmoningumo mitologema. Šiame išpažintiniame pasakojime tautinio lūžio momentas vadinamas „valanda antrojo užgimimo“ – šitaip asmeninė biografija susiejama su visos tautos atgimimu.“


* per pamoką 
**teisę 
***„Juokdarys“ (lenk.)


Vincas Mykolaitis-Putinas metė kunigystę dėl moters

„Kaip rašė literatūros tyrinėtojas Jonas Grinius, 1926 m. pavasarį Emilija savo profesoriui jau rodė atkaklaus įsimylėjimo ženklų, kuriems V. Mykolaitis-Putinas neliko abejingas. Matyt, iš jo sužinojusi, kad jis priėmė kunigo šventimus daugiau dėl karo, negu vidinio pašaukimo vedamas, mergina ryžosi tai išnaudoti. Netrukus pora ėmė kalbėti apie vedybas. Lietuvoje tada nebuvo civilinės metrikacijos, susituokti galėta tik bažnyčioje. Bažnytinė santuoka kartu būdavo ir valstybinė. Tačiau kunigui susituokti bažnyčioje buvo neįmanoma, o panelė Emilija be santuokos gyventi irgi nenorėjo: ji rimta, nuoširdi katalikė ir tvarkinga pilietė. O štai Latvijoje jau buvo priimtas civilinės metrikacijos įstatymas, juo galėjo pasinaudoti ir svetimšaliai, dvi savaites pagyvenę susituokimo vietoje. Todėl buvo sutarta pasinaudoti šia galimybe. 1935 metų vasarą juodu nuvyko į Rygą, kur, pagyvenę dvi savaites, – susituokė. V. Mykolaičio sesuo Magdalena, gyvenusi su juo ir Emilija Kvedaraite viename bute, nieko nežinojo apie tai, kad brolis per vasaros atostogas, 1935 metų rugpjūčio 18 d., vyko į Latviją tuoktis. Tai paaiškėjo jau po santuokos.“ 


Vytautė Žilinskaitė – aštraus liežuvio savininkė

Rašė humoreskas. Kiti humoristai laikė konkurente, kviesdavo išgerti, bet ji atsisakydavo. Sykį „Šluotoje“ (E.G. – tuometinis satyros ir humoro žurnalas) užrakino kambarį, pagrasė neišleisią tol, kol neišlenksiu su jais „baltos“… Mačiau vienos artimos kolegės likimą: atėjo į humorą visai jaunutė, pakliuvo į tokių „globėjų“ rankas ir be laiko tapo invalide. Aplankiau ją ligoninėje, susirašinėdavome.

Universitete leidau kurso sienlaikraštį, ir didžioji jo dalis buvo skirta juokui ir pašaipoms.

„Gyvai juokinti publiką neturėjau nei noro, nei pašaukimo, o sykį net pravirkdžiau...
Šeimoje nebuvau labai mylimas vaikas, labiau tuo džiaugėsi vyresnioji sesuo ir brolis. Nuolat kiūtodavau kur kamputyje įnikusi į knygas, be to, kas vasarą buvau išsiunčiama iš namų. Gyvenome arti Halės, ir mama, būdavo, susipažįsta su prekiaujančia kaimiete, ar kaimiečiu, ir pasiūlo kokį drabužį, ar indą, kad pasiimtų mane mėnesiui, ar dviem.
eidavau į mokyklą tėvo batais ir nudriskusiais treningais. Baigus gimnaziją buvo įsakyta ieškotis darbo, bet šį sykį nepaklusau ir įstojau į universitetą, netgi išlaikiau porą egzaminų už seserį, idant priimtų į Kūno kultūros institutą…“

„Kai mano tekstai iškeliavo už Lietuvos ribų, V. Rimkevičius didelio džiaugsmo nejautė. Vyrai kūrėjai paprastai yra gerokai didesni garbėtroškos, negu moterys“. 


Žemaitė sėdėjo kalėjime

„Vilniuje išsipildė Žemaitės, įsikūrusios su anūke Elze, svajonė dirbti laikraštyje – ji buvo priimta į „Lietuvos žinių“ redakciją redaktore. Ji buvo atsakinga carinei valdžiai už laikraščio turinį. Kai cenzoriui nepatiko vieno autoriaus rašinys laikraštyje, Žemaitei už tai teko kelias savaites sėdėti kalėjime. „Kalėjime ji elgėsi labai įdomiai. Kadangi Žemaitė buvo politinė kalinė, kalėjime ją turėjo maitinti už 20 kapeikų, tačiau maitino tik už devynias. Išeidama iš kalėjimo Žemaitė kreipėsi į administraciją ir išsireikalavo už tai kompensacijos. Ji buvo užsispyrusi, todėl pasiekė savo ir išsikovojo pusantro rublio kompensaciją“, – pasakojo A. Ruseckaitė.“ 


Klasikų slapyvardžių kilmė

Antanas Vienuolis. Tikroji pavardė – Antanas Žukauskas. Nuo 1907 m. ėmė pasirašyti Vienuolio slapyvardžiu – esą pasirinktu todėl, kad ilgą laiką jautėsi labai vienišas... (Šaltinis)

Ignas Šeinius. Tikroji rašytojo pavardė – Ignas Jurkūnas, o savo literatūrinį Šeiniaus slapyvardį autorius pradėjo vartoti tik po 1943 metų. Jo kilmė siejama su Šeinių miesteliu Ukmergės apskrityje, kuriame rašytojas gimė 1889 m. balandžio 3 d. (Šaltinis

Juozas Tumas-Vaižgantas. Spaudos draudimo metais J. Tumas aktyviai dalyvavo knygnešių veikloje, slėpė ir platino knygas, mokė vaikus skaityti, rašė į pogrindinius leidinius. Buvo nuolat sekamas, perkeliamas iš vienos vietos į kitą. Norėdamas apsisaugoti ėmė pasirašinėti slapyvardžiu. Vaižgantas – senovės lietuvių linų ir kanapių dievas. Pasakojama, kad jam gimus, kalendoriuje buvo įrašytas vardas „Vaizgantis“. Krikštatėviai norėjo jį taip pavadinti, bet kunigo išbarti, dėl tokio nešvento vardo, berniuką pavadino Juozu. (Šaltinis)

Vincas Mykolaitis-Putinas. „Putinas“ buvo pirmasis V. Mykolaičio eilėraštis. Jonas Reitelaitis savo prisiminimuose vėliau taip aprašė Putino slapyvardžio gimimą: „Mykolaitis nieku būdu nenorėjo tikėti, kad kūrinys tiktų spaudai, ir slapyvardžio nenorėjo duoti. Galų gale apsisprendė Putinu būti. Kadangi smarkiai susijaudinęs ir išraudęs šį vardą pasakė, tai man kaip tik ir gražiausias, ir tinkamiausias šis pasivadinimas atrodė“. Jau kitą dieną Jonas Reitelaitis įteikė kolegai Mykolaičiui naują „Šaltinio“ numerį, kuriame prie eilėraščių puikavosi Putino pavardė. Tad kunigą Joną Reitelaitį be išlygų galima vadinti poeto Putino krikštatėviu. Putino vardu buvo spausdinami ir kiti Mykolaičio eilėraščiai. Seminaristai pirmametį klieriką irgi buvo linkę geriau vadinti Putinu. (Šaltinis

Vytė Nemunėlis. Poetas Bernardas Brazdžionis rašė ir suaugusiems, tad besimokydamas gimnazijoje jis nutarė poeziją vaikams pasirašyti slapyvardžiu Vytė Nemunėlis. Vytė – pagal kunigaikštį Vytautą, Nemunėlis – pagal upę Šiaurės Lietuvoje. (Šaltinis)

Lazdynų Pelėda. Sofija Pšibiliauskienė pirmoji pasirinko Lazdynų Pelėdos slapyvardį. Išminties paukštės, tikriausiai matytos ir tėviškėje. „Prasimanė vadinti mus pelėdomis už tai, kad mėgdavom pasivaikščioti mėnulio šviesoj paupiais“, – ištars Marija, sužinojusi, kad sesuo vadinasi Lazdynų Pelėda... Slaptojo vardo rinkimasis yra motyvuojamas ir išoriniais, ir vidiniais argumentais. Pelėda – išminties ir nakties paukštė, susijusi ir su Sofijos, išminties nešėjos, vardu. (Šaltinis

Maironis. Jonas Mačiulis pasirinko Maironio slapyvardį, biografų siejamą su poeto gimtinės vietovardžiais – Maironių, Maironiškių kaimų vardais. (Šaltinis

Vincas Krėvė. Tikrasis vardas – Vincas Mickevičius. Kaime Mickevičiai dar buvo vadinami Krėvėmis, todėl tą pavardę rašytojas pasirinko slapyvardžiu. Ilgą laiką vadinosi dviguba (V. Krėvė-Mickevičius) pavarde, o Amerikoje ir oficialiai vadinosi tik V. Krėve. (Šaltinis

Salomėja Nėris. Tikrasis – Salomėja Bačinskaitė-Bučienė. Ar žinot, kodėl mes šiandien rašome „Nėris“. Juk pirmieji visi jos eilėraščiai pasirašyti buvo slapyvardžiu „Neris“. O ir savo mokiniams, kada mokytojavo Panevėžyje, Kaune, Salomėja sakė, kad jos slapyvardis reiškia upės vardą. Ir štai 1940 metų pabaigoje ji gauna laišką iš Panevėžio mergaičių, savo mokinių. Laiške įdėtas ilgas eilėraštis, smerkiantis Salomėją už įvairius jos žygius. Ir tame eilėraštyje, beje, yra parašyta: „…nedrįsk tu vadintis šventos mums upės, Neries vardu…“ Tai nuo to laiko Salomėjos Neries rankraščiuose niekur nebelieka Neries, o tik Nėris… (Šaltinis)

Šatrijos Ragana. Tikrasis – Marija Pečkauskaitė. Slapyvardis siejamas su apylinkėmis, kuriose augo Marija, ir Šatrijos kalnu bei jo senaisiais padavimais. (https://lietuviukalbairliteratura.lt/tag/satrijos-ragana/) Šatrijos Raganos slapyvardis rašytojai prigijo po vienos išvykos aplankyti visoje Žemaitijoje garsaus Šatrijos kalno. Šioje išvykoje dalyvavo ir geras rašytojos bičiulis, kunigas ir rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas. Raganėle Mariją vadino P. Višinskis. Ir neatsitiktinai – ji iš mamos paveldėjo juodus garbanotus plaukus ir dideles tamsias akis. (Šaltinis)

Juozas Baltušis. Tikrasis – Albertas Juzėnas. Poetas Kazys Boruta niekam nežinomą spaustuvės darbininką Albertą Juozėną, išmoningą pasakorių, prikalbino rašyti, mokė gramatikos ir stilistikos, suredagavo pirmąjį apsakymą ir 1932 m. išspausdino „Darbo“ almanache, išrinkę autoriui Juozo Baltušio slapyvardį. (Šaltinis)

Žemaitė. Tikrasis – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė. Paskatinta Povilo Višinskio, 1894 m. parašė pirmąjį apsakymą „Rudens vakaras“, kuris buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Redakcija J. Jablonskio siūlymu autorei davė Žemaitės slapyvardį, kadangi apsakymas parašytas žemaičių tarme. Slapyvardis prigijo. (Šaltinis)

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Gabrielė iš meilės bitėms užsiveisė bityną, netgi parašė lietuvišką knygelę apie šiuos vabzdžius (iš meilės bitėms ir susigalvojo slapyvardį Bitė). (Šaltinis)

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Tikrasis – Alfonsas Čipkus. Pirmuosius kūrinius pasirašė Marijos Nykos, Marijos Niliūno, Horacijaus Nykos-Niliūno slapyvardžiais. Ilgainiui nusistovėjo Nykos-Niliūno slapyvardis. „Jis kritikų dažnai interpretuotas siejant su egzistencialistine niekio, tuštumos, nykumos patirtimi, tremtimi ir egzodu. Būdinga, kad apie išėjimą iš namų, sūnaus palaidūno klajones poetas rašė dar paskutiniais prieškario metais. Tarsi nujausdamas artėjančią Antrojo pasaulinio karo katastrofą“, – sakė dr. M. Žvirgždas. (Šaltinis)

Liūnė Sutema. Tikrasis – Zinaida Nagytė-Katiliškienė. Poeziją kūrė pasirinkusi Liūnės Sutemos slapyvardį, kurio sąskambį literatūrologai įvardija kaip taikliai atitinkantį jos vidinę erdvę. (Šaltinis)

Vydūnas. Tikrasis – Vilhelmas Storosta. Pats Vydūnas neaiškino savo pasirinkto vardo reikšmės, tačiau jo kūrybos tyrinėtojai spėja, kad slapyvardis „Vydūnas“ yra kilęs nuo žodžio „regėti, išvysti“ – šis žodis taikliai apibūdina pagrindinę mąstytojo savybę įžvelgti, suprasti, apibendrinti ir pasakyti daugiau ir aiškiau, nei kiti. (Šaltinis)


Organizatoriai

Skaityti kviečia

Partneriai ir rėmėjai